Venecijos architektūros bienalėje įvyks T4EU ir Lietuvos paviljono simpoziumas

Gamta ir architektūra turi veikti kartu, kaip tarpusavyje susijusios sistemos – tai padėtų kovoti su klimato kaita ir kitais šiandienos ekologiniais iššūkiais, tikina Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Menų fakulteto mokslininkai, kurių kuruojamas tarptautinis, tarpdisciplininis studentų simpoziumas kviečia permąstyti ekologines praktikas ir architektūrą kaip gyvą sistemą. Šis simpoziumas yra dalis Lietuvos paviljono 19-oje Venecijos architektūros bienalėje, skirtoje tvarioms ir inovatyvioms architektūros idėjoms iš viso pasaulio.

„Simpoziumas (angl. “Archi / Tree / tecture”) „Gyvas medis kaip architektūra“ gimė iš bendradarbiavimo tarp Lietuvos architektų sąjungos, kuri šiais metais atstovauja Lietuvai 19-oje Venecijos architektūros bienalėje, Europos universitetų aljanso „Transform4Europe“ (T4EU) ir VDU. Vienuolika žemyno universitetų, tarp jų ir VDU, vienijantis aljansas T4EU šį simpoziumą, kaip ir daugelį kitų savo iniciatyvų, taiko kaip inovatyvią, tvarią platformą apmąstyti naujiems mokymo(si) modeliams, paskatinti ryšius tarp universitetų ir socialinių partnerių.

Žmogaus sugyvenimas su kitais – kelias iš klimato krizės

Universitetus, organizacijas, įvairių sričių studentus ir mokslininkus jungiantis simpoziumas siekia sukurti gamtos ir architektūros sąveikos viziją, skatinti dialogą tarp meno, architektūros, mokslo, ekologijos ir tvarumo. Simpoziume studentai iš posthumanistinės perspektyvos permąsto ekologines praktikas, dalinasi novatoriškomis idėjomis, kurios pristatomos šių metų Venecijos architektūros bienalės simpoziume.

„Jei norime išvengti, arba bent jau sulėtinti, ekologinę katastrofą, turime nebestatyti žmogaus į piramidės viršų, nes būtent tai ir atvedė prie šios situacijos – žmogaus „privilegija“ išnaudoti visą žemę savo reikmėms. Išeitį siūlo posthumanizmas – filosofijos šaka, kuri mato žmogų tik kaip vieną komponentą gigantiškuose veikėjų tinkluose“, – sako VDU doktorantas, menininkas Gytis Dovydaitis, vienas iš kuratorių ir studentų simpoziumo, vyksiančio rugsėjo 22–28 d., koordinatorių.

Simpoziumas kviečia atkreipti dėmesį į žmogaus sugyvenimą su kitais planetos gyventojais ir augalais – tarprūšinė gerovė, pasak jo atstovų, yra kelias sulėtinti arba išvengti klimato krizės: pavyzdžiui, miestuose rūpinantis ne tik žmogaus, bet ir visų gyvybės rūšių ir augalų gerove.

Medžių ir žmogaus santykis – nevienareikšmiškas

Simpoziume, vyksiančiame šiųmetinės Venecijos architektūros bienalės metu, bus pristatyta iš viso apie aštuoniasdešimt studentų darbų, kurie vienaip ar kitaip atlieps Lietuvos paviljono pagrindinę temą – santykį tarp medžių ir architektūros.

„Kas nutinka, kai medžiai iškertami vardan investuotojų užgaidų arba modernistinių urbanistikos praktikų? O kas gali nutikti, jei užuot juos iškirtę, kurtume architektūrą, kuri įvertintų medį ne kaip dekoraciją ar trukdį, o kaip bendrą gyventoją, architektūros dalį?“, – temą apibendrina G. Dovydaitis.

Lietuvos paviljono 19-oje Venecijos architektūros bienalėje komisarė, VDU Menų fakulteto docentė dr. Jūratė Tutlytė pastebi, kad nors paviljono pagrindinė idėjinė linija atkreipia dėmesį į medžių išsaugojimą, ypač miestuose, tačiau į tvarumo klausimus žiūrima kur kas plačiau.

„Medis suponuoja tam tikrus dvejopus požiūrius į jį. Viena vertus, tai gyvas organizmas. Jį svarbu saugoti iš pagarbos gyvybei ir visai gamtos ekosistemai. Juk nuo seno lietuvių, baltų kultūra turėjo ypatingą santykį su medžiu, ypač mišku. Gamtos duotybė žmogui buvo sakralios. Kita vertus, visad turėjome labai praktišką ryšį su medžiu: iš jo statėme, jį dirbinome, juo šildėmės. Tad, ir šiandien galvojant apie anglies dioksido mažinimą statybų pramonėje (kuri yra viena taršiausių), negalime atsisakyti galimybės naudoti medį, kaip tvarią savyje anglies dioksidą užrakinančią medžiagą. Tačiau turime tai daryti atsakingai, užtikrinant suvartojimo ir atkūrimo pusiausvyros mechanizmus, vykdant nuoseklią stebėseną ir monitoringą“, – pažymi doc. dr. J. Tutlytė.

Kaip tokios prieigos pavyzdį, Lietuvos paviljono komisarė išskiria VDU inicijuotą tarptautinį projektą „Forest 4.0“, kurio metu įsteigtas naujas kompetencijos centras, skirtas miškų aplinkos stebėsenai ir inovatyviai, mišku grįstai Lietuvos bioekonomikai.

Saviti sugyvenimo pavyzdžiai – nuo Vilkaviškio iki Kinijos

Doc. dr. J. Tutlytė atkreipia dėmesį, kad gamtos ir architektūros santykis yra nulemtas tam tikrų epochos madų. Štai XX a. modernizmo architektūroje gamta dažnai buvo redukuojama iki estetinės priemonės: medis sodinamas kaip dekoratyvinis elementas šalia stiklo tūrio, parkas tampa „fonu“ architektūrai, o pats augalas traktuojamas kaip įrėminimo įrankis ar vizualinis kontrastas. Ši tradicija kyla iš instrumentalaus požiūrio į gamtą: ji egzistuoja tam, kad patenkintų žmogaus poreikius ir architektūrines vizijas.

„Šiuolaikinis posūkis link simbiotikos kviečia matyti medį ne kaip neutralų foną, bet kaip autonominį veikėją, turintį savo gyvenimo ciklą, ekologinius ryšius, poveikį klimatui, žmonių sveikatai ir net kultūrinei vaizduotei. Tai reiškia: architektūra ne „papildo“ medį, o mezga su juo tarpusavio priklausomybės santykius. Sovietmečio modernizme šis santykis dažnai buvo niveliuotas: medžiai tapo tipinių gyvenviečių „želdinimo“ fonu. Šiandien turime galimybę grįžti prie simbiotinių ryšių – tiek per miesto planavimą (žalioji infrastruktūra), tiek per architektūrą, kuri įsileidžia medį kaip bendrakūrėją“, – pažymi VDU Menų fakulteto docentė.

Pasak jos, ši idėja, be kita ko, siejasi su „more-than-human“ („ne vien žmogaus“) teorine prieiga, kuriai atstovauja ir Auksinį Liūtą už viso gyvenimo pasiekimus šiųmetinėje Venecijos architektūros bienalėje pelniusi Donna Haraway ir kiti, tarp jų Bruno Latour, Anna Tsing. Jie ragina architektūrą suprasti kaip tinklą, jungiantį žmones, gyvūnus, augalus ir technologijas.

„Medis čia nėra „dizaino elementas“, o partneris, galintis reguliuoti mikroklimatą, formuoti erdvės akustiką, šviesos sąlygas, tapti socialiniu traukos tašku, įkūnyti atmintį. Architektūros praktikos, kurios sąmoningai „įsiklauso“ į šiuos ryšius, kuria simbiotines struktūras: pastatai atsitraukia nuo medžio kamieno, planavimas prisitaiko prie šaknų tinklo, medžio augimas tampa projekto laiko dimensijos dalimi“, – akcentuoja doc. dr. J. Tutlytė.

Anot pašnekovų, šiandien netrūksta pavyzdžių, parodančių įdomų sugyvenimą tarp žmogaus ir gamtos, architektūros ir gamtos – nuo Vilkaviškio autobusų stoties, kuri veikia kaip bioįvairovės sala miesto audinyje, iki islandiškų velėninių namų, statytų iš pelkėse rastų medžiagų. Kartais sugyventi jiems ir nepavyksta – kaip vieno Kinijos miesto gyvenamųjų namų kompleksas, kurio balkonuose augę augalai sukūrė intensyvią ekosistemą su daugybe vabzdžių, uodų, priversdami daugelį žmonių išsikraustyti.

Studentų projektuose – papildyta realybė, Panemunės šilo analizė ir dokumentika iš augalo perspektyvos

Simpoziume bendradarbiaujantys studentai rengia įvairius įdomius projektus, skirtus gamtos tyrinėjimams – kuria miškų statistikos vizualizacijas, naudodami papildytosios realybės elementus, vizualiai pateikia medžių šaknimis tekančius išteklius, išsamiai analizuoja parkų ekosistemas, atpažindami ir įvardindami visas juose gyvenančias augalų rūšis.

„Įdomias temas nagrinėja ir VDU studentai: pavyzdžiui, jie analizuoja Panemunės šilą, bando nuspėti, kaip jis atrodytų, jei jam dizainą kurtų kažkoks augalas. Kita studentė atkreipė dėmesį į invazinį augalą, kuris geriausiai auga įtrūkiuose tarp betono – tad reziumuoja, kad galbūt verta dėl to augalo visą Panemunę išasfaltuoti?.. Dar viena studentė rengia dokumentinį filmą iš gamtos perspektyvos – bando įsivaizduoti, kokį miško ar parko vaizdą matytume, jei videokamerą laikytų papartis“, – pasakoja G. Dovydaitis.

„Simpoziumas „Archi / Tree / tecture“, pasak jo atstovų, yra novatoriška tarpdisciplininė iniciatyva, ypač Lietuvoje, kur toks edukacinis modelis taikomas gan retai – suburiant skirtingų sričių studentus ir mokslininkus tam tikriems aktualiems klausimams spręsti. Praktikų pedagogų, gerai valdančių tokias tarpdisciplinines veiklas, poreikis tik didės visoje Europoje, todėl jam „Transform4Europe“ skiria ypatingą dėmesį.

„Dauguma problemų, su kuriomis susiduriame, iš tiesų yra tarpdisciplininės ir gali būti analizuojamos tiek iš antropologinės, tiek iš sociologinės, architektūrinės, inžinerinės ar kompiuterių mokslo perspektyvos. Tik taip – atsispiriant nuo įvairių perspektyvų, pasiremiant kolektyvine išmintimi ir gamta kaip pagrindine mokytoja ir technologija galime rasti sprendimus ateities architektūrai“, – pažymi VDU doc. dr. J. Tutlytė.

Simpoziume gimusias idėjas studentai išsamiau aptarė Sent Etjeno universitete gegužę, o galutinius projektus pristatys rugsėjo 22–28 dienomis Venecijos architektūros bienalėje vyksiančiame simpoziume. Skirtingų disciplinų studentai, dirbdami komandose, sieks sukurti bendrą viziją, kurioje gamta ir architektūra veikia kaip tarpusavyje susijusios sistemos.

Europos universitetų aljansas „Transform4Europe“, toliau plėtodamas Simpoziumo iniciatyvą, planuoja rengti jai skirtą mišrią intensyvią programą (BIP), aktyvinti ryšius su verslais. T4EU tikisi, kad tokios iniciatyvos aljansui leis tapti platforma testuoti naujus mokymo(si) modelius bei universitetą kaip atvirą erdvę socialiniams partneriams, kurie gali joje semtis naujausių žinių ir praktikų.

Nuoroda į šaltinį